Ibrahimas (Abraomas) () atvedė Hadžar ir sūnų Ismailą į vietovę netoliese dabartinės Kaabos ir paliko juos Zamzam vietoje po dideliu medžiu. Tuo metu Mekkoje niekas negyveno ir visiškai nebuvo vandens. Palikęs jiedviem kelias datules ir mažą vandenmaišį, Ibrahimas (Abraomas) pasuko namų link. Ismailo motina sekė jam iš paskos, sakydama: „Ibrahimai! Kur gi tu išeini, palikdamas mus slėnyje, kur nėra žmonių ir, apskritai, nieko nėra?!“ Ji pakartojo šitai daug kartų, bet jis taip ir neatsigręžė. Tuomet Hadžar paklausė Ibrahimo: „Ar tai daryti tau liepė Allahas?“ Jis atsakė: „Taip.“ Ji pasakė:
Tuomet Jis mūsų neapleis.“ - ir sugrįžo pas Ismailą. Tik pasiekęs kalvą, kur jie nebegalėjo jo matyti, Ibrahimas atsisuko Kaabos kryptimi ir kreipėsi į Allahą, sakydamas: „Viešpatie mūsų, aš įkurdinau dalį savo palikuonių slėnyje, kur neauga javai, prie Tavo Uždraustojo Namo. Viešpatie mūs! Tegul jie atlieka maldą, ir pripildyk žmonių širdis meile jiems ir apdovanok juos vaisiais, - galbūt jie taps dėkingi!. (14:37)

Hadžar žindė Ismailą ir gėrė turimą vandenį. Vandeniui pasibaigus, jiedu labai ištroško. Sielvartaudama dėl verkiančio vaikelio, ji nuskubėjo ant gretimos As-Safa kalvos, su viltimi dairydamasi ką nors pamatyti, bet nieko nepamatė. Nusileidusi slėnin, ji pasileido bėgti ant Al-Marua kalvos, vėl apsidairė, vildamasi ką nors rasti, bet nieko nerado. Hadžar tai (bėgimą tarp kalvų) pakartojo septynis kartus.

Ibn Abbas ( )ڤperdavė Pranašą (S) sakius: „Tokia yra say (ėjimo ir bėgimo) tarpAs-Safa irAl-Marua kalvų ritualo kilmė. Kai Hadžar užkopė į Al-Marua paskutinį kartą, ji išgirdo balsą, todėl apsiramino ir sukluso. Ji dar kartą išgirdo balsą ir tarė: „Ei, kas bebūtum! Leidai man išgirsti savo balsą, bet ar gali kuo nors man padėti?“ Ir štai! Ji pamatė Zamzam vietoje angelą, sparnu rausiantį žemę, kol iš jos išsiveržė vanduo. Hadžar skubiai rankomis pradėjo formuoti įdubą ir rieškučiomis prisipildė savo vandenmaišį.“ Pranašas (S) pridėjo: „Lai Allahas būna gailestingas Ismailo motinai! Jei ne jos bandymas sulaikyti Zamzam – šiandien jis būtų žemės paviršiumi tekanti srovė (šaltinis).“ (Al-Bukhari)

T