Muchammedas gimė 571 m. Mekkoje, kuri, dėl joje esančios Ibrahimo ir Ismailo pastatytos Garbingosios Kaabos, tuo metu buvo Arabijos pusiasalio religiniu centru.
Dar iki pirmojo apreiškimo Muchammedas (S) tarp savo gentainių buvo žinomas kaip Al-Emyn (Patikimasis, Vertasis pasitikėjimo). Ketindami keliauti jie nedvejodami patikėdavo jam savo brangiausius daiktus. Muchammedas (S) taip pat buvo žinomas kaip AsSadik (Teisingasis). Jis niekada nemelavo, neapgaudinėjo ir iš žmonių išsiskyrė nepaprastu geranoriškumu kitiems
Būdamas keturiasdešimties Muchammedas sulaukė pirmojo apreiškimo ir susijaudinęs apie jį papasakojo savo žmonai Khadidžai (lai Allahas būna ja patenkintas): „Iš tiesų, labai išsigandau dėl savęs.“ Khadidžaatsakė:„Ne,ne,vardanAllaho! Allahas niekuomet tavęs nepažemintų. Juk tu palaikai giminystės ryšius, sprendi kitų problemas, daliniesi turtu su neturtėliais, esi vaišingas savo svečiams bei remi juos ištikus negandoms.“ (Al-Bukhari)Mekkoje jis gyveno dar trylika metų, kviesdamas žmones į monoteizmą. Paskui emigravo į Medinos miestą ir kvietė jos gyventojus į islamą, kurį jie priėmė. Medinoje Allahas jam apreiškė likusius religinius įstatymus. Po devynerių migracijoje praleistų metų Muchammedas su kariauna grįžo Mekkon ir išlaisvino ją nuo daugiadievių. Jis mirė būdamas šešiasdešimt trejų, po to, kai Allahas jam apreiškė visą Koraną. Tuo metu visi religiniai įstatymai jau buvo perduoti žmonijai ir dauguma arabų tautų priėmė islamą
Michael H. Hart (2) knygoje „100 įtakingiausių asmenybių pasaulio istorijoje“ parašė: „Skaitytoją gali nustebinti ar net sukelti jam norą paprieštarauti tam, kad įtakingiausių pasaulio asmenybių sąraše Muchammedą pasirinkau pirmuoju. Bet aš esu įsitikinęs, jog jis yra vienintelis žmogus pasaulyje, pasiekęs tokios neregėtos sėkmės, tiek religinėje plotmėje, tiek ir pasaulietiškoje.“
Annie Besant (3) „Muchammedo gyvenimas ir mokymai“ rašė: „Neįmanoma, kad kas nors, studijavęs šio didžiojo Arabijos Pranašo gyvenimą ir charakterį ir žinojęs, ko ir kaip jis mokė bei kaip gyveno, jaustų šiam galingam žmogui, vienam iš iškiliausių Aukščiausiojo pasiuntinių, ką nors kitą nei pagarbą. Galbūt pakartosiu tai, ką daugelis jau žino, bet kaskart skaitydama savo užrašus vėl ir vėl iš naujo pajaučiu susižavėjimą ir pagarbą šiam nepaprastam mokytojui iš Arabijos“